2017-05-26

Meilė ant pirštų galiukų


Kai jis pirmą kartą jai parašė, ji pagalvojo, kad jo sieloje yra retų spalvų. Pokalbiai su juo įkvėpė ir žodžiai pavirsdavo poezija. Kai jis jai skambino, pasaulis aplink sustingdavo, lyg grotų iki šiol negirdėta muzika, nors jos melodija buvo tokia artima ir pažįstama. Ji priprato laukti jo balso – kartais linksmo, kartais pavargusio ir liūdno. Ji pamėgo juoktis kartu su juo ir tyliai šnabždėti „labanakt“. Ji bijojo patikėti, kad tai gali pavirsti tikrove – tokia, apie kurią svajojo. 

Kai jie pirmą kartą susitiko, ji pajuto, kad gali ištirpti jo šiltame žvilgsnyje, ir greitai paslėpe savąjį. Jai patiko, kad jis visai šalia. Kartais nepastebimai susiliesdavo jų delnai, lyg vėjo nešami lapai, ir ji pagalvodavo, kad norėtų, kad jis ją paimtų už rankos. Kartais nedrąsiai susitikdavo jų žvilgsniai, nežinantys, ar laukiama jų kitame krante, ir ji pasimesdavo. Ji galėjo klausytis jo žodžių ir jo tylos. Jai patiko su juo tiesiog būti... 

Kai jis nuvažiavo, jos širdy liko jo žvilgsnio šiluma. Jai neberūpėjo praeiviai gatvėje nei nuostabioje vakaro prieblandoje ir tūkstančiuose žibintų paskendęs miestas, kurį ji taip dievino. Ji vis galvojo apie jį ir jau pradėjo laukti... Ir tas nežemiškas sielų rezonansas nedavė jai ramybės. O kas, jeigu jis galvoja tą patį? O kas, jeigu niekas taip ir neišdrįs surizikuoti? Gal jis, kaip ir ji, nežino, kaip toliau bendrauti. Gal jis, kaip ir ji, nežino, ko tikėtis. Gal jis, kaip ir ji, neišdrįs to paklausti. Gal jis galvoja, kad negali jai nupirkti gražiausios pasaulio puokštės, ir net nežino, kad labiausiai jai patiktų tik viena vienintelė gėlė. Gal jis galvoja, kad negali jai parodyti vandenyno ir kalnų, ir nežino, kad ji mielai sėdėtų pievoje prie jo namų ir gertų jo paruoštą arbatą... 





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą